PENIS MIKAS

Iškart sakau, nežiūriu jokių Lietuvos talentų, neįdomūs man tokie dalykai, o ir žiūrėti man nesiseka, labai viską mėgstu kritikuoti, todėl dažnai suerzinu kitus, kurie sėdi šalia ir iš tikrųjų žiūri, o ne grybą pjauna, kaip kad aš. Kritikuoju be perstojo, visus ducheliais vadinu, nors pats turiu tik vieną talentą, ir tai, ko gero, nelabai ypatingą, t.y. moku bėgdamas polkos žingsneliu myžti ir, kas svarbiausia, neapmyžti savęs. Kas man už tai žada duoti 14 tūkstančių litų?

Labai sveikintinas dalykas, kai žmonės kažką sugeba, kai moka šokti, dainuoti, kalenti dantimis, etc. Tačiau aš negaliu nesijuokti iš tokių konkursų, kai net bachurai savo feisbukuose pradeda skanduoti (konkurso nugalėtojo) Miko vardą. Susidaro toks vaizdas, tarsi jie būtų nekaltos mergaitės, pirmą kartą atsistojusios šalia scenos, ant kurios koncertuoja The Beatles, o Ringo Starr’as, susipratęs, jog nėra labai geras būgnininkas, nusimauna savo kelnes. Įsivaizduojat tokį nekaltą retro cypimą? Taip atrodot ir jūs, mielieji. Tačiau jūs galite paklausti, prie ko čia penis Mikas?

Kuo čia dėtas penis? Na, labai lengva atsakyti. Matot, kadaise turėjau vieną gerą draugą, nors tai skamba gana juokingai, nes jei jis būtų buvęs geras, ko gero dabar nebūtų blogas, arba bent jau būtų koks nors šiaip draugas, taip? Nesvarbu, praleiskime tuos žodžių išvedžiojimus. Grįžtam prie penio temos. Tas draugas nebuvo penis, bet jis buvo pakankamai kvailas, kaip ir aš, beje, todėl jis nusprendė pasikrikštyti savo daiktą, pavadinkime jį taip. Ir spėkit kokiu vardu jis buvo pakrikštytas? Taip, Mikas. Todėl kiekvieną kartą, kai aš pamatau/išgirstu jūsų alpimus dėl TALENTINGOJO dantų kalentojo Miko, atrodo, jog geidžiate jei ne to mano buvusio kvailo gero draugo pimpalo, tai bent jau nevykusio The Beatles būgnininko Ringo Starr’o. Tiek vienu, tiek kitu atveju pagrindinis geismo/alpimo objektas – pimpalas. Tiek vienu, tiek kitu atveju toks vaizdas tampa ypač graudžiu, kai alpsta vyriškos giminės atstovai. Žinau, krizė, bet c’mon, SUSIIMKITE!

SAPNAS

Sapnavau šiąnakt keistą sapną. Sapnavau, kad sėdžiu stadione, o aplink mane vien Prancūzijos rinktinės aistruoliai, pasidabinę tam tikra gaidelių atributika, pasikėlę tokie, šalti, šiek tiek daužti, šiek tiek baisūs. Sėdėjau sau vienas, be gaidelių atributikos, ir žiūrėjau futbolą, kurio kažkodėl taip ir nemačiau. Likau nesupratęs šio sapno esmės, bet ko gero nereikėjo man kažkada prieš miegą žiūrėti Marselio OLYMPIQUE rungtynių. Jeigu reiktų priskirti šį sapną prie kokios nors sapnų rūšies, tai greičiausiai priskirčiau košmarų kategorijai. Sėdėti tarp prancūzų ir bandyti neišsiduoti, kad nekenti jų, yra taip pat baisu, kaip gerti alų su Chelsea gerbėju, arba miegoti su kaimyno, kuris serga už prancūzus, pussesere. Nesupraskit manęs klaidingai, patinka man OLYMPIQUE, patinka ir atskiri prancūzų žaidėjai, galų gale, juk jų yra ir raudonųjų velnių gretose, tačiau už Prancūziją, kaip už rinktinę, gyvenime nesirgsiu, ir net nevaidinsiu, kad bandau sirgti. Greičiau į rankas paimsiu Žalgirio šaliką (ir išsipūsiu snarglius), ar pabandysiu paklausyti Moby, negu būsiu vienas iš Les Bleus. Tikrai.

Rytoj egzaminas, todėl aš esu įsitikinęs, kad tokių sapnų šiąnakt nesapnuosiu. Manau, kad nieko nesapnuosiu. Tiesa, man labai juokingas tas niekas. Ta prasme, daugelis (tarp jų, kaip matote, ir aš) sako: “nieko nedarau”, “nieko nenoriu” ir pan. Kai pagalvoji, labai durnai skamba. Juk iš dalies niekas yra kažkas. Bet kas tas kažkas, štai kur klausimas. Gal tai kažkas antgamtiško, kažkas paslaptingo, kažkas visagališko? Gal niekas yra ne niekas, o Niekas. Gal tai mitinė, utopinė būtybė? Gal Niekas yra irgi aukščiausioji kūryba? Gal reiktų sakyti ne nieko nenoriu, o nenoriu Nieko, nes jis baudžia? Arba ne nieko nedarau, o darau Nieką. Bet šiuo atveju būtų sunku įsivaizduoti Nieko darymą. Ko gero nei Niekas ką nors daro, nei Jį kas nors daro. Gilūs dalykai. Jop.

Penktadienį išvykstam į Nidą, jei Justė neapsirgs. Labai dėl to džiaugiuosi, nes: a) kodėl turėčiau nesidžiaugti? b) pasiilgau Nidos c) reikia pailsėti d) mes tai tikrai puikiai padarysime e) o raidė e/buvo sugalvota/Roko išdainuota/bet išsigandusi kitų raidžių galybės/liko tik sueiliuota. Kaip ten bebūtų, bus uber-super-mega-double-fuckin gerai, jei tik, žinoma, neužpuls ligos. Yra tik keli minusiukai, t.y. penktadienį nedirbsiu, o šeštadienį negalėsiu žaisti rungtynių. Bet atsigriebsiu, viskas bus OK.

Kalbant apie rungtynes, pradėjom savo kelią link aukso pralaimėjimu. Pralaimėjom 10 taškų. Buvo labai klampus žaidimas, nerezultatyvios varžybos, daug nesusipratimų, ypač puolime. Bet potencialo turime nemažai. Pralaiminėdami 15 taškų, kibom į atlapus ir buvom sumažinę skirtumą iki 3 taškų, tačiau padusom, prasileidom skaudžių tritaškių ir pergalės pasiekti nepavyko. Asmeniškai man visai neblogai sekėsi, jei jums įdomu. Įsviedžiau 14 taškų (daugiausiai, kartu su vienu bičiuku), ir šiaip, ganėtinai neblogai padirbėjau aikštėj (perdavimai, atkovoti kamuoliai). Tačiau tai nėra svarbu, svarbu laimėti, ir gaila, kad negalėsiu šeštadienį padėti tai padaryti, tuo labiau, kad asmeniškai jaučiuosi visai neblogos formos. Na, bet chebra ir be manęs pavarys, kaip jau minėjau anksčiau, viskas bus OK.

Ate, purkštukai!

VYTAUTAS (papildyta)

Šiandien atsigėriau Vytauto mineralinio vandens, ant kurio etikėtės buvo nupaišytas kiekvienais metais Eurolygą laiminčio klubo logotipas, ir dar su prierašu “keliaukite kartu su kiekvienais metais Eurolygą laiminčiu klubu į Stanbulą”. Ar kažkas tokio. Taip ir susigadino visa nuotaika. Ant stalo guli maišas M&M’sų, šaldytuve pilna alaus, 2k10 žaidime į komandą šiaip ne taip priviliojau C. Bosh’ą, o aš nieko nenoriu daryti, nei valgyti, nei gerti, nei žaisti. Labai tingus ir ramus sekmadienis. Visiška priešingybė penktadieniui ir šeštadieniui. Gal ir gerai. O gal ir nelabai.

Antradienį prasideda sezonas, jeigu taip galima pasakyti. Uosto administracijos sporto salėje (dar kol kas nelabai įsivaizduoju kur tai randasi), 18 valandą, susitiks PC “Žemaitija” ir komanda Gerbus, kurios garbę ginsiu ir aš. Pirmasis žingsnelis VKKM Didžiosios taurės link. Ateikite, palaikykite. Pizdukas, kurio marškinėliai bus pažymėti numeriu 13, būsiu aš. Wawaweewa. Aplodismentai! Garsiau, garsiau, mielieji.

Rašiau, rašiau ir nusprendžiau, kad tingiu rašyti. Todėl neberašysiu ir eisiu tingėti!

PAPILDYTA: Rungtynės atkeliamos dar savaitei. ; /

MEKSIKA

Ankstus rytas. Visas miestas miega. Kelsis dar negreit, į bažnyčią tik 10 valandą. Arba 11. Arba šiaip, juk savaitgalis, reikia išsimiegoti. Maxima šį kartą ypatingai didelių akcijų nerengia, nėra ko skubėti stoti į eilę. Naktį siautėjęs vėjas aprimo, lietus taip pat jau slepiasi nuo oranžine spalva mirksinčių šviesoforų. Automobiliai praktiškai nevažiuoja. Na, tik vienas kitas taksi pralekia, veža pridaužytus, iš sielvarto (o galbūt ir laimės) prisigėrusius vyrus namo. Nulis žmonių. Nulis triukšmo. Miestas užsimerkęs, jis neseka kiekvieno tavo žingsnio.

Jei būtų reikalas bėgti, dabar būtų tinkamiausias metas tai padaryti.

…

Suskamba lūpinės armonikėlės garsai. Rokas kažką jau sugalvojo. Garsai skamba tik jo galvoje, kiti jų negirdi. Keista, nereikėjo jam prieš miegą klausyti Oasis akustinio koncerto, matyt per daug C tonacijos skambesio prisigėrė į tą kvailą, studentišką galvą. Tiek prisigėrė, kad neina net ir užmigti.

Jei lūpinė armonikėlė būtų žinojusi, kad greitai ji bus iškeista į dulkėtą gitarą, ko gero ji būtų tylėjusi.

…

Telefono baterija baigia išsikrauti. Įkyriai pypsi. Baisu, kad kiti neatsikeltų. Viena aišku, reikia kažką daryti. Arba reikia skambinti, arba reikia bandyti toliau miegoti. Skambutis pribaigs bateriją, telefonas išsijungs, tu tapsi nebepasiekiamas, laisvas. Puiki proga.

Ką renkiesi, laisvę, ar miegą, po kurio miestas jau bus atsikėlęs?

…

Smiltelės gatvės 31-o namo viename lange paslapčia užsidega šviesa.
Reikalingiausi daiktai sukrauti. Jūreivis Pablito jau paruošęs valtį. Jis laimingas, raito savo pražilusius ūsus… Juk ne kiekvieną dieną atsiranda bepročių, norinčių perplaukti jūras, vandenyną… su menka valtimi.

Tačiau jūreivis Pablito viską supranta, jis buvo tų bepročių kailyje, jis žino ką tai reiškia. Tas pusė (o gal ir viso) velnio jausmas gali viską.

………

Meksika. Karštis, saulė, prakaitas, dulkės. Visi mes čia purvini, dulkėti, išskyrus vieną, pačią gražiausią mergaitę, kokią tik yra mačiusi ši vietovė. Mano meksikiečiai draugeliai padovanojo man gitarą ir liepė išmokti groti. Dabar, kai vakarais kieme sėdžiu ant mūsų namo medinių laiptų ir skambinu su savo dulkėta gitara, suprantu kodėl aš privalėjau tai padaryti. Kad išlikčiau tikru macho, jei žinot ką turiu omenyje. Suprantat, mano Justė yra darbšti mergaitė. Ji augina kaktusus, labai smarkiai augina, ir neseniai atidarė prekybos centrą, kurį pavadino El Kaktusopoliu. Kaktusai čia einamiausia prekė, ir jie tokie geri, kad kiekvieną dieną susidaro milžiniškos eilės. Bet niekas nesistumdo, nesimuša, juk kaktusų UŽTEKS VISIEMS!!! Taigi, ji dirba, dirba, o aš, kaip ir mano meksikiečiai draugeliai, nieko neveikiu, tik raitau ūsus. Po darbo Justė dažnai pyksta ant manęs, vadina mane tinginiu, liepia nusiskusti ūsus, eiti dirbti… Bet tada išeinu aš sau išgėręs puslitrį tekilos į kiemą, atsisėdu ant laiptų, pasiimu savo gitarą ir pradedu švelniai, švelniai liesti stygas, tarsi būčiau Pink Floyd lyderis David’as Gilmour’as, ir bandyčiau pavergti begalybę žmonių savo kerinčiu gitaros skambesiu. Bet nesu aš Gilmour’as, o ir mano meksikiečiams draugeliams nelemia kaip aš groju, jie patys tai gerai daro, kaip ir gerai raito ūsus, beje. Tačiau, vis dėlto, pavergiu vienintelį žmogų, savo kaktusiuką Justę, kuri dar visai neseniai mane vadino prasigėrusiu ūsuočiu, o dabar, štai, aš groju, žiūriu, kaip ji kabina skalbinius ir nuostabiai dainuoja. Žinau, ji greit sėdės šalia, ir mes kartu palydėsime besileidžiančią dulkėtą saulę.

Visai nesvarbu, kad ryt galbūt viskas pasikartos. Čia Meksika. Čia mes pabėgome, kad mus slėgtų ne aplinka, ne skaičiai, mokslai, popieriai, greitas gyvenimo tempas, ar dar kas, o tik mes patys. Nes tik mes patys esame savo pačių valdovai. Tik mes patys ir galime džiaugtis, mylėti.

Ir ooooooh yeaaaah, tik jūs, mielieji, tik jūs, šį savaitgalį, El Kaktusopolio prekybos centre, galite įsigyti spygliuotųjų vidutinio dydžio raudonųjų kaktusų tik už 30 pesų ir 99 sentavų!!! El Kaktusopolis, apie viską pagalvota.

KATAPULTA

Kaip katapulta sviedžia įvairius dalykus į dar įvairesnius dalykų dalykėlius, taip ir aš pabandysiu pašaudyti iš savo minčių laidynės (labai gražus lietuviškas žodis, labai gražus). O mano laidynė gana nedidelė. Gana nedidelis bus ir šis įrašas. Ha ha, kaip aš pradėjau mėgti sakyti.

Iškart griebiam muziką, mat aš pagaliau paslaptingai gavau (jei LANVA organizacijai įdomu, atsiuntė dėdė Anglas Anglelis. Tikrai, aš nepiratauju!) Arctic Monkeys Cornerstone singlą, kuriame galima rasti ne tik Cornerstone, bet ir kitas 3 puikias b-side daineles, t.y. Catapult, Sketchead ir Fright Lined Dining Room. Su Sketchead jau buvau susipažinęs anksčiau (neklauskite kaip). Tuo tarpu Catapult ir FLDR buvo man kažkaaaaaąąąs naujo. FLDR dar laukia eilėje, nes aš vis dar negaliu atsidžiaugti Catapult gabalu. Geras, labai geras gabalas. Josh Homme teigė, kad tai jo favoritas, jo numeris 1, bet jis į Humbug vistiek nepapuolė. Na, ir gerai, kad nepapuolė, gal nesiriša jis man ten. Nepasakyčiau, kad KATAPULTA yra mano favoritas, beeeet…. daina tikrai gera.  Švenčiausiojo Roko garbės žodis.

Dabar buvo maždaug 6 minučių pamąstymo pauzė, nes galvojau ar verta į laidynę dėti pasikandžiojimo mintis. Labai norėtųsi pasikandžioti. Labai. Bet galbūt bala nematė, paliksiu jus sveikus ir mano čekiškos HP klaviatūros aštrių raidžių nepaliestus. Kitą kartą. Dabar jaučiuosi pakankamai saugus, pakankamai laimingas, kad galėčiau kitus su šūdais maišyti, bet leisiu ir jums pasidžiaugti kažkuo, mano mielieji smėlio žmogeliukai. Pradingusiu dangumi, mėlynųjų-jobų-aristokratų iš Londono pergale, naujomis bevertėmis lietuviškos muzikos estrados dainomis (o gal jos ir senos, nežinau), ar dar kažkuo, ką jūs pastaruoju metu leptelėjote savo neplautomis burnomis ar parašėte savo purvinais, taukuotais pirštais, ir aš tai pamačiau, išgirdau. Mano pirštai, beje, taip pat taukuoti. Suvalgiau kątik čipsų maišą. Taip skaniai, kaip mūsų lietuviškos nesąmonės ėda mus pačius. O taip, o taip, taaaip skaniai.

SKALBIMO MAŠINA

Po 26 minučių priminkite, kad turiu išimti skalbinius ir pakabinti juos ant džiovyklos.

Kaip skalbiniai kratosi skalbimo mašinos būgne, taip ir šis įrašas bus totalus kratinys. Mmmkay.

Kiaulių gripas

Aukšta temperatūra – −
Stiprus kosulys – ±
Gerklės skaudėjimas – √
Viduriavimas – −
Pykinimas – −

Išvada: kiaulių gripu aš nesergu, esu nepavojingas Lietuvai. Kita vertus, nežinau ar čia visi šios ligos simptomai, ir, žinoma, viskas, ko man dar nėra, gali atsirasti, tačiau… 4 dienas jau chujovinuosi, tai turbūt blogiau nebus.

Facebook

Tubūt čia dar neapsiskelbiau, bet… taip, aš esu facebook’e, kad ir kaip bebūtų keista. Kas nori būti mano fermos kaimynu? Trūksta vieno. Esu 8 levelio fermeris. Aš kietas.

Kasabian

Iškart po Arctic Monkeys. Mano numeris 2, arba numeris 1, jei neskaitytume beždžionių. Bet kadangi mes beždiones įskaičiuojam, tai… numeris 2. (žinoma, čia be klasikinio roko atstovų/visai kita sritis).

NOKIA E71

Velniop obuolį, puiki alternatyva. Labai sexualus telefonas. Ir dar protingesnis už mane (juk vis dėlto smart phone).

Chelsea

Užpisa.

J. Mourinho

“Matėme mačą, kuris buvo beveik siaubingas, o tai reiškia, kad labai prastai žaidė visos trys komandos. Taip, visos trys komandos. Viena norėjo laimėti, tačiau nepadarė pakankamai, kad tai pasiektų. Kita nenorėjo laimėti ir aiškiai tai parodė, o trečia lakstė po aikštelę ir sušvilpė trisdešimt ar keturiasdešimt kartų.”

Šitas geras. Jose kala klynan, nepaisant to, kad buvęs čelsininkas.

Dwight Schrute

Iš 6 The Office sezono, 8 epizodo:

“Jim is my enemy. But it turns out that Jim is also his own worst enemy. And the enemy of my enemy is my friend. So Jim, is actually my friend. But, because he is his own worst enemy, the enemy of my friend is my enemy so actually Jim is my enemy. But…”

Mano gangsteris draugas vietoj Jim’o įstatė vienos mot. giminės atstovės vardą, ir buvo labai juokinga. Jis dar pridėjo keletą dalykų nuo savęs, ir viskas atitiko to tak.
Kas ta atstovė? Na, geriau tegul išlieka paslaptis.

Skalbiniai

Ačiū, kad nepriminėte išimti skalbinius. Priminė skalbimo mašina. Pradėjo pypsėti, kaip pypsi pasiutus žalia kosminė karvė, kuri pusryčiams negavo baltos mišrainės su jogurtu.

Ate!

JUOKAS

Pagaliau Omnitel asmeniškai man atskleidė Apple iPhone kainas, nepasirašius jokių sutarčių. 3g 8gb – 2,299 lt, 3gs 32gb – 3,299 lt. Whahaha, nežinau ar čia juoktis, ar čia verkti. Liūdniausia tai, kad neskaitant padielkų ir “skelbiu-parduodu” alternatyvų, daugiau nieko ir nėra (nebent jūs kažką žinote). iDeal neparduoda, Elektromarkt kažkada pardavinėjo, kaip dabar yra, velniai žino. Topo Centras irgi lygtais kažką tokio darė, o dabar… ne. Žodžiu, lieka ebay, ar kokie nors neaiškios kilmės portalai/e-parduotuvės. Tačiau toks variantas man netinka. Manote, kad dėl obuolio mokėčiau dvigubai daugiau nei kainuoja normalioje rinkoje? Nemanykite, tikrai to nesiruošiu daryti. Jei jau būčiau nudaužtas ir ant telefono dėčiau 2000+, tai tada palaukčiau kol pasirodys NOKIA N900. Daug geresnis variantas.

Kaip ten bebūtų, kaip senais gerais laikais vėl rašau ale-pasipiktinimo-dienoraščio-stiliumi post’ą, mat esu pavargęs ir tingiu nusišnekėti (t.y. būti rašto menininku, kuriuo niekada ir nepavyko būti), o rašyti vistiek kyla noras. Iš kur tas noras? Iš meilės nenormaliems Lietuvos dalykams, kurie čia, mūsų Lietuvoje, yra normalūs. Juokinga.

Per lapkričio 1os savaitgalį (penktadienį, šeštadienį, sekmadienį, pirmadienį) privažinėjau beveik 800 km, aplankiau daug kapų (Kauno, Radviliškio, Švobiškio, Pasvalio ir t.t.), mačiau visokio oro (nuo sniego iki saulės), pasikeičiau padangas ir pavargau. Totaliai noriu miego, bet prieš jį privalau pašnekėti su Justina (pirmą kartą ją pavadinau ne Juste). Ji man liepė prisiauginti +3cm plaukų, beje. Taip ir padarysim. Ate!