JUOKAS

Pagaliau Omnitel asmeniškai man atskleidė Apple iPhone kainas, nepasirašius jokių sutarčių. 3g 8gb – 2,299 lt, 3gs 32gb – 3,299 lt. Whahaha, nežinau ar čia juoktis, ar čia verkti. Liūdniausia tai, kad neskaitant padielkų ir “skelbiu-parduodu” alternatyvų, daugiau nieko ir nėra (nebent jūs kažką žinote). iDeal neparduoda, Elektromarkt kažkada pardavinėjo, kaip dabar yra, velniai žino. Topo Centras irgi lygtais kažką tokio darė, o dabar… ne. Žodžiu, lieka ebay, ar kokie nors neaiškios kilmės portalai/e-parduotuvės. Tačiau toks variantas man netinka. Manote, kad dėl obuolio mokėčiau dvigubai daugiau nei kainuoja normalioje rinkoje? Nemanykite, tikrai to nesiruošiu daryti. Jei jau būčiau nudaužtas ir ant telefono dėčiau 2000+, tai tada palaukčiau kol pasirodys NOKIA N900. Daug geresnis variantas.

Kaip ten bebūtų, kaip senais gerais laikais vėl rašau ale-pasipiktinimo-dienoraščio-stiliumi post’ą, mat esu pavargęs ir tingiu nusišnekėti (t.y. būti rašto menininku, kuriuo niekada ir nepavyko būti), o rašyti vistiek kyla noras. Iš kur tas noras? Iš meilės nenormaliems Lietuvos dalykams, kurie čia, mūsų Lietuvoje, yra normalųs. Juokinga.

Per lapkričio 1os savaitgalį (penktadienį, šeštadienį, sekmadienį, pirmadienį) privažinėjau beveik 800 km, aplankiau daug kapų (Kauno, Radviliškio, Švobiškio, Pasvalio ir t.t.), mačiau visokio oro (nuo sniego iki saulės), pasikeičiau padangas ir pavargau. Totaliai noriu miego, bet prieš jį privalau pašnekėti su Justina (pirmą kartą ją pavadinau ne Juste). Ji man liepė prisiauginti +3cm plaukų, beje. Taip ir padarysim. Ate!

KEKŠĖ

Ko aš noriu dovanų?

Susimeskit ir užsakykit man gražią kekšę. Bent valandai. Tegul ji pašildo mano meilės jausmus.

Pageidautina: nelabai aukšta, nelabai žema, trumpi plaukai, gražios akys, dailaus sudėjimo. Kas matė su kokiom mergom aš trinuos, tas +- žino apie ką aš.

Tikiuosi, kad kas nors įsuks mano propelerį.

DIEVO DOVANA

(Pavadinimą rašyti didžiosiomis raidėmis – M.K. patarimas. Sako, kad atrodo rimčiau. Patikėsim)

Kažkada čia galvojau apie gyvenimo tėkmės sampratą, pavadinkime taip, įvairiose religijose. Kažkada kažkas minėjo, kad pagonys į viską žiūrėjo/žiūri cikliškai. Na, štai, aš sėdžiu, mąstau, rašau, kažkada visa tai atsikartos. Vėl sėdėsiu, vėl mąstysiu, vėl rašysiu. Taip ir susidarė toks vaizdas akyse, net juokas paėmė. Kai mąstau, labai juokingai atrodau.

Tuo tarpu krikščionys (ir panašiai) linkę tikėti, kad gyvenimas yra tarsi lenktynių trasos tiesioji. Startas – gimimas, finišas – mirtis. Dievas – dosnus, Dievas leidžia mums startuoti, mes bėgame, lekiame, gyvename, jis mums duoda įvarius išbandymus: tai kam nors sulaužo kojas, tai ką nors susirgdina plaučių uždegimu, o gal tiesiog ima ir paskubina artimuosius greičiau finišuoti. Jis valdo, nuo jo priklauso mūsų gyvenimo kokybė, ir tikrai niekas nenori susipykti su Didžiuoju Bosu. Nenoriu ir aš. Tik kartais imu ir pamaištauju, pasakau, kad bosas esu aš, o ne kažkas, kas priverčia žmones eiti, rinktis į bažnyčias, rėgėti Marijas, prašyti atleidimo, galvoti, kad mes jau nuo gimimo esame nusidėję. Kartais aš pasimetu, kartais nežinau kas iš tikrųjų yra mano bosas.

Bet tada ima ir prašviesėja, prasiveria kelias į tiesą, į supratimą. Kaip? Paprastai. Eini per miestą, grožiesi žmonėmis, kurie jau seniai įkyrėję, bandai įžiebti ugnį (pagoniškas elementas), prisidegti tą nelemtą Marlboro raudono cigaretę, ir prie tavęs prieina du jaunuoliai, iš kurių vieno vardas – Thangas. Na, jis bent jau taip pasirašė kažkokioje kortelėje, kurią vėliau padovanojau Markai, mat šis man davė 2009 metų kalendoriuką. Jie misionieriai. Aš nesuprantu ką jie sako (nepaisant to, kad jie stengėsi kalbėti lietuviškai), nesuprantu ko jie nori, matau tik du, mano manymu, nučiuožusius bachuriukus ir kažkokią mėlyną knygą, kurią man nori įkišti. Man, užkietėjusiam anti-katalikui, šiek tiek daužtam bei truputį ateistiškam evangelikui reformatui (dėl ko aš labai didžiuojuosi, beje)? Jūs turbūt juokaujate, pagalvojau sau kažkur, ir mandagiai pasakęs, kad skubu į paskaitas (nors į jas tą dieną ir nėjau), mistiškai nuėjau…

Ta pagoniška ugnis leido man pagaliau gauti nikotino ir kitokio velnio dozę. Pradėjau galvoti. Ir galvojau ne apie katastrofišką Europos čempionatą ar artėjančias Manchester United futbolo dvikovas… Pradėjau galvoti apie tikėjimą. Aš tikiu vienaip, jie tiki kitaip, tačiau kažkas vistiek mano kelyje išmeta kelis tikėjimo pėstininkus, kurie linkę didinti savo armijas. Kodėl? Todėl, kad žmonės linkę kurti. Tik vieni kuria tyliai, o kiti nori, kad visi juos girdėtų ir savo kūrybai sustiprinti pasitelkia pateptuosius, pranašus, ar du misionierius.

Kai kas parašo kažkokias menkavertes rašliavas apie savo meiles, skydus, šarvus, tobulybes, ir tai vadina kūryba. Kai kas parašo pačią šūdiniausią dainą, ją prakiša pačiai tupiausiai visuomenei, užkala pinigų ir jaučiasi aukščiausios klasės kūrėju. O kai kas tiesiog tiki, t.y. susikuria kažką, kas guodžia, kas yra nesuprantama, neracionalu ir nepasiekiama. Tai aukščiausios klasės kūryba. Kai pagalvoji, tai ir aukščiausios klasės apgavystė. Bet kai negalvoji, tu arba bėgi tiesiąja, kaip koks su tapke vaikomas tarakonas, kurį galima rasti Sausio 15-osios gatvėje esančiame viename iš penkiaaukščių namų, apgyvendintų apsileidusiais pensininkais, ir lauki kol Tas Kažkas tau mes gyvenimo išbandymą, arba tu tiesiog sėdi, mąstai, rašai, lauki Perkūno ir galvoji, kad kažkada visa tai pasikartos…

Ir kartais aš pasimetu, kartais nesuprantu, kas mano bosas, kas mano gyvenimo kūrėjas.

Malda prieš miegą ko gero į tai vistiek neatsakys.

Kai atsikimša nosis

Hey, mielieji, ko gero jau pasiilgote, nors lankomumas jūsų ženkliai kritęs, todėl galime daryti išvadą, kad greičiausiai jūs labiau bb-padėjote, nei pasiilgote. Kita vertus, kada tas lankomumas buvo didelis? Right, right, juk betkada galiu imti ir ištrinti blogą, juk kraunu ant mot-giminės-atstovių, juk nesiskaitau su kitais, o kur dar tai, kad ir nepakomentuoju kitų… Kaip ten bebūtų, net jei ir iš tikrųjų padėjote bb ant manęs ir ant šio blog’o, aš nepykstu. Tikrai. Aš pats jau senokai tėškiau tai, ką geriausia turiu tarp kojų, ant šio beprasmio, totaliai sušikto tinklaraščio (ar kaip tai vadinasi). Tačiau… jo netrinu, nes žinau, kad ateis ruduo, žiema, depresuoti metų laikai, nebus ką veikti, kas nors mane sunervins, aš norėsiu išsilieti, tai ir gal vėl pradėsiu reguliariai pyškinti postus. O gal ir ne. Tiesą sakant, negaliu pasakyti kas bus ateity. Kas žino, gal aš tapsiu postų mašina ir po savaitės? Gal. Taigi, jeigu įdomu kas nors, ką aš čia rašinėju/ar-rašinėsiu, užbėkit karts nuo karto, aight?

O šiaip, radau tam tikrą alternatyvą. Socialinę alternatyvą, pavadinkime taip. Mados klyksmas – twitter. Geras šūdas, man patinka. Viskas labai paprasta, neišpūsta, ir tai išmuša norą pildyti blog’us, ar panašiai. Bent jau kol kas! So, jei esate twitter tinkle, pafollowinkite mane (pamatęs, kad sekate, atsilyginsiu tuo pačiu), jei nesate, tai atsiraskite, prisiregistruokite. Tikrai geras dalykas. Arba kaip aš mėgstu sakyti, teigiamas.  Mane galite rasti adresu twitter.com/nonoyeah, arba galite tiesiog paspausti čia. Na, arba galite nieko daryti ir toliau bb dėti, tai taip pat neblogas variantas. Anyway, tai tiek šiam kartui. Einu gydytis slogos, klausyti Kyuss ir valgyti sūrelius jo, kurie yra totali jėga. Cheers!

23:56

23:56 yra stebuklingas laikas. Ir net neaišku kodėl, nes lyg ir su niekuo jis nesusietas. Ko gero tuom jis ir ypatingas, kad, atrodo, nieko tokiu metu ypatingo nenuveikei. Ką čia nuveiksi. Miegi ir sapnuoji tokius sapnus, kaip susirašinėjimas sušiktame skype su savo buvusiom bobom (gal čia labiau tiktų vienaskaita), arba kažkur, kažkaip, kažkodėl nusprendi nupyzdinti Blackberry telefoną iš kažkokių išsimokslinusių žmonių. Na, o jei nemiegi ir nesapnuoji tokių nesąmonių, tai valgai dribsnius su pienu, kur nors geri laipsniuotą gėralą su stuobriais draugais, rašai menkaverčius įrašus savo blog’e, o gal tiesiog žiūri pro langą iš 7o aukšto į rajoną, girdi kažkokius keistus, jaunimo skleidžiamus garsus, ir nichuja nesupranti kas čia vyksta, ar kažkas kažką daužo, ar kažkas kažką prievartauja, ar tiesiog šiaip nenulaiko savo burnų užčiauptų.

O burnos užsičiaupia staigiai, kai tik atvaro mentai. Net juokinga pasidaro, pasirodžius tam stebuklingai-baltai-žaliam automobiliui, visi, kurie dar prieš kokias 25 sekundes buvo patys kiečiausi pasaulyje, nors ir smirda taip, tarsi kas būtų įmetęs šūdą į porą mėnesių slovike laikytą prakaito puslitrį, staigiai išsilaksto savais keliais. Gera būti policininku, visi tavęs bijo, nors už nugaros maišo su šūdais kiek tik eina. Gaila, vaikystėje nesvajojau tapti policininku. Jei būčiau svajojęs, galbūt 23:56 valanda būtų mano metas. Mano tvarkos metas.

Bet kai jau laikrodis rodo nebe 23:56, o 00:52, kokia čia tvarka begali būti. Valgai obuolį, rašai nesąmonęs, kažkas į tarpdantį įlendą, netyčia ant stalo randi dantų krapštuką, dar nespėjęs jo įkišti į burną, sugebi jį pamesti, o kambary tamsu, kaip šiknoj. Sakot įsijungti šviesą? Negerai, priskris uodų, su mielu noru galinčių pasiurbti mano beveik karališką kraują, ryte kasysiuos, žmonės mane palaikys lochu. Taip ir likau su obuoliu tarpdantyje.

Coax me out my love and have a spin of my propeller

Taigi, senokai neapsireiškiau čia, tad ko gero pats metas būtų tai padaryti. Visų pirma, norėčiau pasidžiaugti dar vienu burbuliatoriumi, kuris šiandien vėl sutraukė klaipėdiečius į Atgimimo aikštę ir paskleidė tą vasariškai spalvingą ir vaikystę primenantį jausmą. Gaila, šį kartą buvau tik stebėtojas. Neturėjau laiko nei įsigyti burbulų, nei pasiimti foto aparatūros iš namų. Viskas įvyko paskubomis, todėl galbūt ir mažesnis efektas, palyginus su pirmuoju burbuliatoriumi. Kaip ten bebūtų, džiugino tai, jog ir žmonių, ir burbulų buvo daugiau. Atrodė, kad ir nemažai žiniasklaidos dėmesio susilaukė šis kartas. Džiugu. Bet muzikos vistiek nebuvo. Kažką reikės barti. Right.

Apskritai, Klaipėda šią vasarą gana atsigavusi. Ko gero labiausiai tą atsigavimą sukėlė Europiada, kuri buvo kažkas jėgovo. Toks kultūrinis atsigavimas. Ir viskas buvo fantastiška, neskaitant to, kad žaisdamas pizdabolą (angliškai ko gero skambėtų footbag) suplėšiau savo apteškes, o gražiosios mergaitės Justė ir Ieva taip ir neparašė/nepaskambino. Bet laukia dar Jūros šventė, gal ten jas sutiksiu ir pabarsiu. Mmmkay. Tiesą sakant, ši šventė manęs netraukia, bet bala nematė, visos šventės yra sveikintinas dalykas.

O dabar prie rimtesnių dalykų. Iš 10ies (+2 bonusinės Japanese bonus dainos ir +1 iTunes bonus daina) būsimo Arctic Monkeys albumo Humbug dainų, jau perklausiau 2. T.y. jau visiems gerai žinomą Crying Lightning, kuri buvo išleista kaip singlas, ir suktu būdu gautą My Propeller. Apie pirmąją jau kalbėjau, o My Propeller yra nuostabus gabalas. Toks nuostabus, kad net parašiau lyrikas ir pirmas patalpinau jas į sing365 ir metrolyrics. Oh yeah, ten mano darbas. Kaip ten bebūtų, reikėjo ne vieno karto perklausyti, kad pamilčiau šią dainą, bet aš ją pamilau. Vėl tas kitoks skambesys, tik skirtingai nei Crying Lightning, čia mažiau QOTSA prieskonių. Gabalas galbūt būtų toks monotoniškas, mažai kažkokių ypatingų soliakų, bet jis skamba tikrai puikiai. O kur dar tai, kad Josh Homme čia atlieka back’o vaidmenį. Žodžiu, eilinį sykį laukiu/nesulaukiu Humbug, ir jau greitu metu darysiu pre-order. Wawaweewa. Cheers!

P.S. Visi palinkėkime kuo greičiau pasveikti F. Massai! Forza Felipe, Siamo con te!

3:2

OK, pradedu pildyti pažadus ir šiame post’e aptarsiu United tarpsezonyje nuveiktus darbus. SAF’as sakė, kad daugiau jokių pirkinių nebus, tai ko gero jau galima daryti kažkokias išvadas. Bet visų pirma norėčiau pažymėti, jog tas žmogus, kuris klausė mano nuomonės apie tai, kaip sekas MU, palaiko City, nors tai, tiesą sakant, yra gana juokinga. Kodėl? O todėl, kad dar tada, kai City čiulpė pimpas, jis jų nepalaikė. Bet dabar, kai gerieji dėdės šeichai privarė daug pinigų į klubą, tai ir gerbėjų padaugėjo. Tačiau turbūt natūralu tokie dalykai.

Kaip ten bebūtų, ko gero svarbiausi dalykai, nutikę United šiame tarpsezonyje, yra Ronaldo ir Tevez išėjimai. Jeigu pirmąjį aš jau senokai norėjau išsiųsti į Real, tai Carlosito išėjimas mane kiek nuliūdino, mat tikėjausi, jog išėjus Ronaldo, atsiras daugiau erdvės kitiems. Bet ką mes turime, kai šie du žaidėjai išėjo? Visų pirma, vien tą didžiulę sumą, kurią raudonieji gavo už Kristutę. Iškart visi ėmė kalbėti, kad SAF’as išleis tuos 80 milijonų svarų sterlingų ant Ribery, Benzemos, galbūt Silvos, galbūt dar kokios žvaigždės. Kad kažkas iš žvaigždžių papildys velnius, tiesą sakant, galvojau ir aš. Bent jau iš pradžių. Tačiau vėliau pasukau galvą: turime Park’ą, turime tą patį Nani ir Anderson’ą, turime ir Fabio bei Rafael da Silva’s, kurie labai mėgsta dalyvauti puolime, nors yra šiek tiek gynybinio stiliaus čiuveliai. Yra ir tas pats Hargreaves, kuriam, reikia tikėtis, baigsis ta traumų virtinė. O kur dar senukai Scholes ir Giggs’as. Arba Rooney sugebėjimas žaisti saugo pozicijoj. Tad iš ko rinktis buvo ir po Ronaldo išėjimo. Bet SAF’as į Mančesterį pakvietė jaunimo, kurie, manau, gaus nemažai progų. Valencia ir Obertan yra jauni, bet tikrai labai perspektyvus vaikiai. Ypač patinka Obertan. Nors ir prancūzas jis, bet vaikis tikrai geras. Greitas, vikrus, gerai valdo kamuolį, mato aikštę, dalina perdavimus. Galbūt trūksta tikslumo, bet su laiku jis jo įgaus. Po velnių, jis už mane jaunesnis.

Atrodo, jog Ronaldo vieta neliko tuščia. Taip, gal ir nėra pirmo ryškumo žvaigždžių jo vietoje, bet visas jaunimas, kuris gaus progų pasirodyti, gali atlikti dar geresnį darbą, negu Cristiano. Jau ir pats žaidimas keisis, nebesisuks viskas aplink vieną žaidėją, ir dėl to man labai džiugu. Kaip ten bebūtų, o kas pakeitė Tevez’ą? Michael Owen. Ką apie tai manau? Atrodė, kad Owen’as blėso, traumos jį dusino, bet dabar suteikta nauja galimybė parodyti, kad parako dar yra. Štai, pirmos draugiškos rungtynės Azijos ture, prieš Malaizijos XI, pirmas ir įvartis. 3:2, MU pergalė. Patinka man Owenas, tiesą sakant. Ir aš labai džiaugiuosi, kad jis nuo šiol raudonasis. Jei jam nepasiseks, nematau bėdos. Yra Rooney, yra Berbatov’as, yra Macheda, yra ir daug kito jaunimo, galinčio mušti.

Gal galbūt ir juokingai kam nors tai skambės, bet man atrodo, kad United ne tai, kad susilpnėjo, bet priešingai, sustiprėjo. Individualiai galbūt ne. Tačiau dabar sudarytos puikios sąlygos lipdyti tikrą komandą, kur nėra nepatenkintų žaidėjų, kur visi dirba savo darbą, o ne guli ant žolės ir mojuoja rankomis. Ir nors galbūt dar ankstoka kažko tikėtis, tačiau manau, kad United duos vaizdų ateinantį sezoną, nepaisant to, kad žais su naujo dizaino marškinėliais, kurie man truputį nelabai patinka.

O grįžtant prie City, tai noriu užduoti klausimą pabaigai. Ką komanda žada daryti su 10 puolėjų, iš kurių bent 6 (Robinho, Roque Santa Cruz, Tevez, Bellamy, Jo, Adebayor) yra labai aukšto lygio? OK, Robinho ir Tevez nustums į kraštus, Bellamy galbūt kur nors taip pat ras vietos, Santa Cruz su Adebayor stovės puolime, o Jo, tarkim, sėdės ant suolo kartu su kitais 4 puolėjais ir gausybe saugų, kurių vietas užims puolėjai? Kažkokia nesąmonė, ypač žinant tai, kad tarp saugų yra ir Ireland, ir de Jong, ir Elano, ir Wright Phillips, ir t.t. Sušikti žydrieji nevykėliai. Pradedu jūsų nemėgti taip, kaip čelsininkų.